“Zodiakas” – neišaiškintos žmogžudystės

“Zodiakas” vienas garsiausių serijinių žudikų, kurio žmogžudystės ir tapatybė lieka neišaiškinta iki šių dienų. Žudikas nebuvo surastas, net policijai patikrinus daugiau kaip 2500 potencialių įtariamųjų, tad ši byla niekuomet nebuvo išspręsta. Per tuos metus Zodiakas išsiuntė daugybę įžeidžiančio pobūdžio žinučių bei keturis paslaptingus iš kriptogramų sudarytus laiškus, trys iš jų taip ir nebuvo iššifruoti.

Oficialiai yra žinomos septynios Zodiako aukos, du žmonės išgyveno, kiti penki buvo nužudyti šiaurinėje Kalifornijos dalyje tarp 1968 metų gruodžio ir 1969 metų spalio mėnesių. Žudikas kėsinosi į keturis vyrus ir tris moteris, kurių amžius svyruoja nuo 16 iki 29 metų.  Manoma, kad nuo žudiko galėjo nukentėti ir daugiau žmonių, pats žudikas savo laiškuose teigė nužudęs bent 37 žmones, tačiau tyrėjams to įrodyti nepavyko. Dėl neaiškaus nužudytųjų skaičiaus, nepavykusių bandymų iššifruoti didžiąja dalį kriptogramų bei daugybės žmonių kurie buvo laikomi įtariamais, byla buvo priskirta prie “tobulo nusikaltimo”.

Kalifornijos teisingumo ministerijoje bei Kalifornijos miestuose, kuriuose įvyko pasikėsinimai byla išliko aktyvi iki šių dienų. San Francisko policijos departamentas 2004 metų balandį bylą buvo paskelbęs nebeaktyvia, tačiau 2007 metų pradžioje buvo sugrąžintas ankstesnis bylos statusas. 2008 metų rugpjūtį, vyras iš Sakramento, Kalifornijos, teigė aptikęs įrodymų jog jo patėvis yra Zodiakas. Šiuo metu Federalinių Tyrimų Biuras tiria, aptiktus juodą kepurę, krauju padengtą peilį, užrašus bei foto juostelių ritinius. Oficialūs tyrimo rezultatai pakolkas nebuvo atskleisti.

Vienas iš Zodiako laiškų, kurio iššifruoti nepavyko:

Šaltinis – Wikepdia

Al Capone

Al Capone – žinomiausias Amerikos gangsteris, bei vienas garsiausių pasaulio nusikaltėlių, labiausiai išgarsėjęs JAV draudimų eros (1920-1933) metu. Capone buvo pagrindinis asmuo garsines Čikagą, kaip įstatymų nežabotą miestą.

Alphonsus “Al” Capone gimė 1899 metų sausio 17 diena Brukline, Niujorke. Jis užaugo, bei praleido savo vaikystę neturtingame ir pavojingame miesto rajone, kur dalyvavo dviejų gaujų veikloje. Nors jis buvo gabus, mokykla metė šeštoje klasėje, būdamas keturiolikos metus mokyklą jam teko dirbti pardavėju saldainių parduotuvėje, kėglių dėliotoju boulinge, bei darbininku knygų leidykloje, laisvalaikiu plėšykaudavo. Kiek vėliau Capone tapo liūdnai pagarsėjusius Manheteno “Five Points” gaujos nariu, gaves darbą gangsterio Frankie Yale’o bare “Harvard Inn”, kur dirbo apsaugos darbuotoju, bei padavėju. Kartą dirbdamas bare Capone įžeidė klientę ir buvo užpultas jos brolio, po užpuolimo ant jo veido liko randai ir jį buvo pradėta vadinti “Scarface” (Randaveidžiu).

1918 metais Capone šokiuose susipažino su Aire Mary “Mae” Coughlin ir jau tų pačių metu gruodžio 4 diena susilaukė sūnaus Albert “Sonny” Francis.Capone ir Mae susituokė gruodžio 30 diena.

Pirmą kartą Capone buvo suimtas už ramybes drumstimą, Yale’o bare. Jis taip pat nužudė du žmones Niujorke, tai buvo ankstyvas juo pasiruošimo žudyti įrodymas. Pagal gangsterių pasaulio etiketą niekas niekuomet neprisipažindavo ką nors matęs ar girdėjęs, tad Capone nesulaukdavo kaltinimų dėl žmogžudysčių. Po to kai Capone sužalojo priešų gaujos narį, Yale’as išsiuntė jį į Čikagą, pabūti kol viskas “atvės”. Capone atvyko į Čikagą 1919 metais ir apsigyveno name adresu 7244 South Prairie Avenue. Čikagoje jis gavo darbą pas Yale’o pažystamą John Torrio. Torrio įžvelgė jo potencialą, fizinės jėgos, bei mastymo kombinaciją, tad netrukus Capone prisidėjo prie Torrio nelegalaus alkoholio prekybos verslo. 1922 metais Capone buvo laikomas Torrio dešiniąja ranka, bei jo tapo partneriu užeigų, lošimo namų, bei viešnamių versle. Po kiek laiko į Torrio gyvybę pasikėsino priešų gaujos nariai ir Torrio nusprendė palikti Čikagą, taip Capone paveldėjo jo gaują “outfit” ir tapo bosu. Gaujos nariai pasitikėjo Capone ir vykdė jo nurodymus. Plėsdamas paveldėtą verslą Capone įrodė, kad yra daug geresnis organizatorius už Torrio ir jau netrukus jis valdė įvarius miesto lošimo namus, viešnamius, naktinius klubus, alkoholio daryklas, bei miesto arklių ir lenktynių trasas, iš kurių uždirbdavo apie 100 000 000$ per metus, jis net įsigijo didžiausia miesto valyklų, bei plovyklų tinklą.

Nors korumpuotas miesto meras William “Big Bill” Hale Thompson Jr. bendradarbiavo su Capone, meras nusprendė jog Capone gadina jo politinį įvaizdį, tad pasamdė naują policijos vadą, kuris turėjo priversti Capone palikti Čikagą. Kol Capone ieškojo naujos gyvenamosios vietos, jis greitai suprato, kad šalis jo nemėgsta ir galu gale 1928 metais nusipirko namą Floridoje.

Pasikėsinimai į Capone’s gyvybę niekuomet nebuvo sėkmingi, kadangi jam dirbo didžiulis stebėtojų tinklas kuris buvo sudarytas nuo laikraščių nešiotojų iki policininkų, tad bet kokie pasikėsinimo planai paaiškėdavo dar ankstyvoje planavimo stadijoje. Capone taip pat pasižymėdavo tuo, jog spėdavo nužudyti savo priešus prieš jiems tampant per daug galingais.

Žinomiausios kaponės žudynės buvo “Šv. Valentino dienos žudynės”, kurios įvyko 1929 metų vasario 14 diena. Keturi Capone’s vyrai įžengė į garažą adresu “2122 N. Clark Street”, kur buvo įsikūrusios George “Bugs” Moran’s North Side gaujos likerio dirbtuves. Du Capone’s žmones įžengė į garažą apsirengę policininkų uniforma, tad septyni garaže buvę vyrai pamanė, kad tai policijos reidas ir išmetė savo ginklus, bei iškėlė rankas. Naudodami du šautuvus, bei du automatus Capone’s žmonės į juos paleido daugiau kaip 150 kulkų. Šeši iš septynių nužudytujų buvo Moran’o gaujos nariai, septyntasis buvo nevietoje pasitaikęs jų draugas. Moran’as, greičiausiai turėjas būti tikruoju taikiniu, tuo metu buvo kitapus gatvės ir pastebėjęs policiją pasišalino.

Nors Capone užsakė daugybę žmogžudysčių ir net žudė savo paties rankomis, jis su žmonėmis dažnai elkdavosi sąžiningai ir kilniai. Jis buvo tiek pat žinomas už savo žiaurumą, kiek už lojalumą ir pagarbą. Jis buvo pirmasis atidaręs sriubos valgyklas po 1929-ųjų JAV ekonominės krizės ir įsakė iš jo sąskaitos parūpinti drabužių neturtingiesiems Didžiosios Depresijos metu.

Capone’s būstinės buvo įsikūrusios Čikagoje pastate “Four Deuces” adresu “2222 S. Wabash”, bei viešbučiuose “Metropole Hotel” adresu “2300 S. Michigan Avenue” or “Lexington Hotel” adresu “2135 S. Michigan Avenue”. Jis taip pat įsiplėtė ir į priemiesčius “Anton Hotel” adresu 4835 W. 22nd Street ir “Hawthorne Hotel” adresu “4823 22nd Street”. Jis apsimesdavo jog yra sendaikčiu prekeivis, bei daktaras valdydamas viešbučių tinklą.

Dėl gangsterių pasaulio tradicijos nieko neskūsti, Capone niekuomet taip ir nebuvo nuteistas už didžiąją dalį savo žmogžudysčių. 1926 metais jis buvo suimtas už triejų žmonių nužudymą, tačiau areštinėje praleidęs viena naktį buvo paleistas dėl įkalčių trūkumo. Kai Capone pirmą kartą pakliuvo į kalėjimą 1929 metų gegužę, jis buvo nuteistas tik už tai jog nešiojosi ginklą. 1930 metais Capone’s galia pasiekė viršūnę ir jis pateko į Čikagos miesto naujai sudaryta 28 pavojingiausių nusikaltėlių sąrašą ir tapo priešu numeris vienas.

1920-aisiais ir 1930-aisiais metais buvo manoma, kad Capone nemokėdavo mokesčių ir valdžia norėjo nuteistį Capone už mokesčių slėpimą, Capone niekuomet nebuvo užpildęs pajamų deklaracijos, savo vardu neturėjo jokio turto. Visa savo verslą jis darydavo per kitus žmones, tad su mokesšiais tiesiogiai neturėdavo nieko bendro. Specialiosios tarnybos paskyrė Frank Wilson stebėti Capone’s finansines operacijas. Wilson’as atsitiktinai rado Capone’s buchalterinę knygą, kuri rodė ne tik visas jo pajamas, bet joje buvo ir Capone’s vardas. Tai tapo pagrindiniu įrodimu norint patraukti Capone baudžiamajai atsakomybėj.

1931 metais Capone buvo apkaltintas mokesčių slėpimu tarp 1925-29 metų, bei dokumentų nepildymu, valdžia paskelbė, kad Capone nesumokėjo 215 080,48 dolerių mokesčių, jis taip pat buvo buvo teisiamas už tai jog nepakluso draudimų įstatymams tarp 1922-31 metų. Capone prisižažino kaltu dėl visų šių pažeidimų, manydamas, kad teismas leis jam susitarti, tačiau teisėjas Judge James H. Wilkerson, nepasiūlė Capone’i jokių susitarimų, ir Capone pakeitė savo parodymus, į nekaltą. Nepavykus susitarti Capone bandė papirkti prisiekusiuosius, tačiau teisėjas juos pakeitė paskutinę minutę.

Prisiekusieji paskelbė Capone nekaltu 18-likoje iš 23 kaltinimų, tad teisėjas nuteisė Capone 10-čiai metų kalėjimo federaliniame kalėjime ir metus valstybiniame kalėjime. Taip pat Capone turėjo sumokėti baudą už tai, kad nepasirodė per ankstesnius teismo posėdžius.

1932 metais Capone buvo išsiūstas į Atlantoje įsikūrusį saugiausią federalinį kalėjimą. Net ir būdamas kalėjime Capone naudojosi įvairiomis privilegijomis, jis savo kameroje turėjo veidrodį, spausdinimo mašinėlę, kilimą, bei enciklopedijų rinkinį. Po kiek laiko pasklido kalbos, kad Capone po biški pradėjo kontroliuoti Atlanta, tad jis buvo įšsiūstas į Alkatrasą. Alkatrase nebuvo jo gaujos narių, o saugumas buvo tokio aukšto lygio, jog lis negalėjo žinoti kas vyksta pasaulyje. Bandydamas sutrumpinti laiką geru elgesiu, Capone gerai algėsi ir atsisakydavo dalyvauti kalėjimo maištuose, bei streikuose.

Būnant Alkatrase, Capone’i pradėjo aiškėti Syfelio požymiai, tad Capone daug laiko praleido ligoninėje. 1939 metų sausio 6 dieną baigėsi jo kalėjimo laikas federaliniame kalėjime ir jis buvo perkeltas į pataisos namus. Į laisvę kapone buvo paleistas 1939 metų lapkričio 16 diena. Pasibaigus kalėjimo laikui Capone kurį laiką praleido ligoninėje, vėliau jis grįžo į savo namus kur ramiai praleido savo likusį gyvenimą. Po savo ligos jis nebegalėjo vadovauti savo grupuotei. 1947 metų sausio 25 diena mirė

Išvertė iš anglų kalbos – ArtRiX

Šaltinis – Al Capone

Bermudų trikampis

Ši erdvė kupina neramių, beveik nepaaiškinamų paslapčių. Laivų dingimo statistika byloja, kad nelaimės prasidėjo po JAV pilietinio karo, nes tada galima atmesti priešų puldinėjimus kaip dingimų priežastis. Šie dingimai tebesitęsia ir pastaruoju metu, kai suintensyvėjo pervežimai jūromis bei oru ir vis rūpestingiau ieškoma dingusiųjų. Daugelis lėktuvų dingdavo esant iki pat dingimo momento normaliam radijo ryšiui su baze ar aerouostu, į kuriuos jie skrisdavo. Tiesa, kai kurie pranešdavo, kad prietaisai nustojo veikę, kad kompasai sukasi vilkeliu, kad dangus darosi geltonas ir ūkanotas (esant giedrai dienai) ir kad vandenynas, kuris ką tik buvo ramus, “atrodo negerai”. Bet nepaaiškindavo, kas jame negerai. Kai kurie kiti lėktuvai, tame tarpe ir keleiviniai, dingo priimdami nusileidimo instrukcijas, tarsi būtų vos ne visų akivaizdoje įlindę į kažkokią skylę danguje. Kai kurie laivai rasti dreifuojantys Trikampyje, kartais su išlikusiu šunimi ar kanarėle, negalinčiais papasakoti, kas atsitiko. O štai viename laive buvusi kalbanti papūga dingo kartu su įgula.
Na, manau, norite sužinoti kodėl Bermudų Trikampis vadinasi būtent taip, o ne kitaip. Viskas prasidėjo, nuo pirmųjų penkių lėktuvų, pakilusių iš jūrų laivyno oro bazės Fort Lauderdale ir skridusių 160 mylių į rytus, 40 mylių šiaurėn bei atgal į bazę pietvakarių kursu. Iki tol ši vietovė buvo vadinama įvairiai: Mirties Trikampiu, Atlanto kapinėmis, Velnio Trikampiu ir panašiai. Bermudų Trikampiu rajoną pradėta vadinti dėl mano minėto skrydžio, kurio maršrutas irgi buvo trikampio formos. Nors čia ir vėliau dingdavo lėktuvai ir laivai, bet nei viena nelaimė neatrodė tokia sukrečianti, kaip šis penkių, atliekančių treniruočių skrydį lėktuvu, o po to ir didžiulio gelbėjimo lėktuvo “Martin Mariner” su trylikos žmonių komanda, dingimas.
Išskridusių iš Fort Lauderdale bazės tą 1945 metų gruodžio 5 dienos popietę lėktuvų grupės misija buvo užkoduota kaip Skrydis-19. Penkis lėktuvus valdė penki karininkai pilotai. Eskadrilėje buvo dar 9 nariai. Vėliau paaiškėjo, kad dešimtasis lakūnas atsisakė skristi, lyg nujausdamas kažką negera. O pakeisti jo nebuvo kam. Lėktuvai startavo 14 valandą ir po 10 minučių jau buvo ore. Tačiau apie 15 val. 15 min. radistas Fort Lauderdale bazės bokšte laukdamas ryšio su lėktuvais nusileidimo instrukcijoms, priėmė neįprastą radiogramą iš skrydžio vado: “Šaukiu bokštą. Mūsų padėtis avarinė. Atrodo, nukrypome nuo kurso. Nematome žemės… Kartoju… Negalime įžvelgti žemės…” O štai citata iš bokšto ir lėktuvo pokalbio:

BOKŠTAS: Kur esate?
LĖKTUVAS: Nesame tikri dėl mūsų buvimo vietos. Nežinome, kur esame. Ko gero paklydome
BOKŠTAS: Laikykitės vakarų kurso
LĖKTUVAS: Nežinome, kur vakarai. Nieko neišeina… keista… Visiškai negalime nustatyti krypties. Net vandenynas atrodo neįprastai…

Lėktuvus pilotavo prityrę lakūnai, todėl niekas nei lėktuvuose, nei žemėje per daug nesijaudino. Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad nutinka visko net ir prityrusiems lakūnams. Kai kuriuose raportuose teigiama, kad paskutinieji girdėti iš Skrydžio-19 žodžiai buvo tokie: “Atrodo, kad esame…” Nors kiti klausytojai prisiminė daugiau: “Įeiname į baltą vandenį. Mes visiškai paklydę… pražuvę…”Tuo tarpu bokštas gavo pranešimą iš leitenanto Come, vieno iš trylikos tik prieš keletą minučių pakilusio gelbėjimo hidroplano “Martin Mariner” įgulos narių. Pranešime buvo kalbama, kad 6000 pėdų aukštyje pučia stiprus vėjas. Tai buvo paskutinė radiograma, atėjusi iš gelbėjimo hidroplano. Netrukus visos paieškos tarnybos gavo pranešimą, kad trylikos žmonių gelbėjimo komanda irgi dingo. Nei iš Skrydžio-19, nei iš gelbėjimo hidroplano daugiau nebuvo priimta nė vieno pranešimo.
Laivai trikampyje dažniausiai dingdavo ir dabar tebedingsta vadinamoje Sargaso jūroje kuri taip pavadinta dėl čia paplitusios jūrų žolės Sargassum:

Sargaso jūra tapo paslaptimi nuo tų laikų, kai prieš 500 su ja susipažino ispanų ir portugalų jūrininkai. Jeigu prisiminsime, kad tikriausiai čia lankėsi kartaginiečiai ir finikiečiai, peršasi išvada, jog su jūros paslaptimis žmogus susidūrė jau prieš tūkstančius metų. Rudieji dumbliai Sargassum plūduriuoja čia mažomis salelėmis, čia milžiniška žolių mase. Kolumbas apsidžiaugė, savo pirmoje kelionėje pastebėjęs šitokią masę dumblių, manydamas, kad nebetoli krantas. Sargaso jūra labai rami. Iš to, matyt, ir atsirado šiurpi legenda apie “Dingusių laivų jūrą”, “Žuvusių laivų kapines”, ar “Baimės jūrą”. Pasakojama apie milžinišką kapinyną viename Atlanto rajone, kuriame rastume nuskendusių laivų iš visų civilizacijos laikotarpių. Sakoma, kad jie susipainioję dumbliuose ir lėtai žūsta vienas po kito su savo įgulomis, sutikusiomis liūdną likimą kartu su laivais. Yra išlikęs Kartaginos admirolo Himilco, gyvenusio prieš 500 metų prieš Kristų, raportas, labai primenantis šiuolaikinę Sargaso jūrą: “Nė menkiausias vėjelis nevaro laivo šioje snaudžiančioje jūroje… aplinkui daugybė žolių, tarsi krūmų, laikančių įstrigusius laivus… ši jūra nėra gili. Pabaisos nuolat juda į vieną ir į kitą pusę, tarp vos šliaužiančių laivų…” Šiuolaikiniams sraigtiniams laivams nebaisu įstrigti Sargaso jūroje dėl štilio. Todėl dar keisčiau, kad šiame rajone tebedingsta laivai.
Buvo siūlomos ir rimtai svarstomos įvairiausios hipotezės. Tai ir staigios potvynių bangos, sukeltos žemės drebėjimų, ir kamuoliniai žaibai, sprogdinantys lėktuvus, puolančios jūrų pabaisos, ir laiko bei erdvės kintamumas, nukreipiantis objektą į kitą matavimą, elektromagnetiniai ar gravitaciniai sūkuriai, nuo kurių sudūžta lėktuvai ir dingsta laivai. Taip pat kalbama ir apie povandeninius NSO, valdomus ateities, praeities ar kosmoso būtybių, grobiančių žemės gyventojus. Bet kuriuo atveju visi paslapties aiškinimai susiję su jūra, kuri yra pati didžiausia paslaptis. Nors ir esame prie kosmoso slenksčio, manydami, jog pasaulis yra pakankamai ištirtas, vis dėlto yra neginčijama tiesa, kad vandenyno gelmės yra mums mažiau pažįstamos, negu Mėnulio paviršius.Egzistuoja vadinamoji “netikro dugno” paslaptis, kai prietaisai netikėtai užfiksuoja jūros dugną aukščiau, negu nustatyta ankstesniais tyrimais. O po kurio laiko vėl registruojami pirminiai duomenys. Buvo prieita bendros nuomonės, kad “netikro dugno” paslapties priežastis yra didžiulio žuvų kiekio ar kitokios faunos susitelkimas tiriamoje vietoje. Tai prietaisai registruoja kaip pakilusį dugną. Kita stulbinanti paslaptis – keistos švytinčios “baltojo vandens” juostos Golfo srovėje. Manoma, jog tai – mažų žuvyčių telkiniai arba povandeninės faunos sujudinta tokia uoliena mergelis, o gal tiesiog vandens radioaktyvumas. Tačiau tai buvo paskutinė įžiūrima nuo žemės šviesa, kurią astronautai stebėjo skrisdami į Mėnulį.
Astronomas ir senelogas M.K. Jessup, daug rašęs NSO klausimais yra įsitikinęs, jog paslaptingi dingimai Bermudų trikampyje yra NSO veiklos rezultatas. O štai ką apie NSO pasirodymus sako daugiau nei 20 metų Bermudų Trikampio fenomenu besidomintis daktaras Manson Valentine: NSO šiame rajone yra daugiau negu bet kurioje kitoje vietoje. Pastaruoju metu užregistruota daug skraidymo aparatų, kurie nėra lėktuvai, ir daug povandeninių objektų, kurie nėra povandeniniai laivai.
Vienas gydytojas bei psichiatras Edgar Cayse tvirtino, kad jis praeitame gyvenime buvo Atlantidos gyventojas. Na, apie Atlantidą manau jūs visi esate ką nors girdėję. Taip, tai tas pats, pasak legendos, nuskendęs miestas. Tai štai Edgaras sakė, kad jų civilizacija buvo toli pažengusi modernių išradimų srityje, įskaitant ir masinio naikinimo ginklus. Daugiausiai dėmesio vertas ginklas buvo “mirties spindulys”, kuris, anot Cayse’io sunaikino Atlantidą. Gydytojas pridūrė, kad vakarinis Atlantidos kalnagūbris tariamai atrastas Bimini salos pakrantėje. 1960 metais buvo rastas senovės kelias nutiestas iš didelių akmenų kurie buvo po vandeniu Bimini salos pakrantėje. Taigi, galbūt Bermudų paslaptį galima sieti su Atlantida?…

Šaltinis - Agnes

Antra Adolfo Hitlerio pusė

Adolfo Hitlerio ligos istorija, koduota raide „A“, arba „MF“ (Mano fiureris) priklausė didžiausioms trečiojo reicho paslaptims. Ji beveik nieko nekalba apie psichines didžiausio žudiko savybes. Tačiau papildytos vokiečių fiurerio kasdienybės potėpiais, gali apie daug ką papasakoti.

Kaip ir Stalinas, Hitleris gulėsi gerokai po vidurnakčio, o žadinti jo nebuvo galima jokia dingstimi. Pusryčiams jis išgerdavo du puodelius karšto pieno, suvalgydavo du biskvitus, truputį tarkuoto šokolado. Jaunystėje jam pakakdavo obuolio, sūrio ir puodelio ramunėlių arbatos. Pusryčių meniu fiureriui kartą ar du per savaites paįvairindavo avižinių dribsnių koše, pagardinta trintu obuoliu, riešutais ir citrina. Pietums tiekdavo „liaudišką“ maistą: karšta žirnelių sriuba, troškintos daržovės.

Mėsos buljoną Hitleris vadino „lavonų arbata“. Jis nuo 1930 metų net neprisiliesdavo prie mėsos ir žuvies, užtat mėgo virtas daržoves ir mineralinį vandenį. Specialų daržą Martino Bormanno ūkyje, kuriame buvo auginami produktai diktatoriaus virtuvei, saugojo esesininkai. Hitlerio dietologas pats prižiūrėjo, kad daržovės būtų laistomos tik iš kalnų atvežto šaltinio vandeniu.

Nors pats netoleravo alkoholio, Hitleris nedrausdavo svečiams išgerti vieną kitą taurę reinvyno ar bokalą alaus. Per kviestinius pietus savo viloje Berghofe fiureris užmiršdavo vegetariškus įžadus ir sukirsdavo dubenėlį ikros. Bet didžiąja jo aistra buvo saldumynai. Svečiuose Hitleris pripuldavo prie marmelado, reikalaudavo, kad omletą jam patiektų su medumi, uogiene, baltu sūriu ar jogurtu.

Tiesa, Fiurerio aplinkos žmonės tvirtino, kad jo vegetarystė viso labo buvo tik poza. Iki 1931 metų jis tiesiog dievino riebią kiaulieną, o krabus, vėžius ir omarus valgė iki gyvenimo pabaigos.

Austrų kariuomenės išbrokuotas

Į Austrijos kariuomenės šauktinių komisiją būsimasis fiureris buvo nugabentas sargybos ir išbrokuotas dėl „silpno kūno sudėjimo“. Pažymėta, kad būsimojo fiurerio kepenys padidėjusios, jam diagnozuotas monochordizmas – trūksta kairiojo kiaušinėlio.

Išvengęs tarnystės po Austrijos kaizerio vėliava, Hitleris į vokiečių kariuomenę užsirašė savanoriu. Čia jis aplinkinius gąsdino keistenybėmis: tai tylėdavo po kelias dienas, tai isteriškai šūkaudavo. Mūšyje prie Ipros, remiantis oficialia versija, jis nukentėjo nuo britų dujų atakos.

Betgi Pazevalko miestelyje rasta ligos istorija byloja, kad jefreitorius Adolfas Hitleris į čionykštį lazaretą atvyko sergantis sifiliu. Jo simptomus pažymėjo karo gydytojas E.Forsteris.

Asmeninis gydytojas – fiurerio budelis

Hitlerį kamavusi sunki nemiga ypač paaštrėjo karo pradžioje. Sutemus jis tapdavo panašus į vaiduoklį tuščiomis akimis, ar žmogų, prisigėrusį narkotikų. Beje, be jų irgi neapsieita.

Berlyno dermatovenerologas profesorius Teodoras Morellis, tapęs fiurerio asmeniniu gydytoju, kasdien pacientui suleisdavo sulfamidų, gliukozės, tulžies ištraukos, maitino fiurerį ir hormoniniais, migdomaisiais, narkotiniais preparatais – 28 pavadinimų vaistais.

Hitleris kasdien prarydavo po 120-150 tablečių. Nuo karo pradžios šis gydytojas išrašė fiureriui iš viso 90 skirtingų rūšių vaistų. Gydytojas, kurio šarlatano bruožai buvo akivaizdūs, laikė savo pacientą ant trumpo medikamentinės priklausomybės pavadžio.

Kai 1941 metų rugpjūtį tapo aišku, kad greitos pergalės nebus, Hitleris pradėjo skųstis silpnumu ir pykinimu. Jam ėmė tinti kojos. Po Stalingrado išryškėjo psichosomatiniai negalavimai: dienos šviesos netoleravimas, pusiausvyros praradimas. Degradacijos požymiai augo katastrofiniu greičiu: sukrypusi nugara, išsprogę akys, nepasitikinti eisena.

Prof. Karlas Brandtas, priklausęs siauram reicho gydytojų ratui, vaizdžiai charakterizavo nykstančią fiurerio energiją: „Gyvenimiškas eliksyras buvo išeikvotas metams į priekį“. Kaip baisių vokiečių pasakų personažas Hitleris kasmet senėjo ketveriais penkeriais metais. Savo, kaip viešo politiko, pralaimėjimą Hitleris suvokė tarsi visatos krachą. Anksčiau hipnozės jėgos turėjęs žvilgsnis blėso, balsas kimo. Iš lūpų kampučių nutyso seilės. Tam buvo paaiškinimas.

Tuo metu sifilį gydė arsfenaminu, kurio sudėtyje buvo ir žiurknuodžių. Iš čia ir Hitlerio sapalionės apie „nuodą, užmušantį nuodą“. Kad ir griuvena, Hitleris nepaleido iš rankų vadovavimo karinėms pajėgoms. Liguistas nepasitikėjimas – tironų sindromas – maitino mirštantį Koščėjų.

Kai profesorius Brandtas nedrąsiai pabandė nušalinti asmeninį Hitlerio gydytoją Teodorą Morellį, ar bent sumažinti jo skiriamų narkotikų dozes, Hitleris įsakė jį sušaudyti. Paskutinysis SS gydytojas Štumpfeggeris apie atmosferą, tuomet tvyrojusią bunkeryje, pasakys: „Ten nebuvo nieko tikro – tik baimė“.

Šeimyniniame guolyje – slaugė ir ligonis

Savo knygoje „Genius, Madness and the Mysteries of Syphilis“ amerikiečių tyrinėtoja Deborah Hayden tvirtina, kad daugelis simptomų leidžia teigti, jog Hitleris sirgo vėlyvos stadijos sifiliu. Jos spėlionės pagrįstos ir tuo, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais fiureris vartojo jodo.

Juo anuomet buvo gydomas pažengęs sifilis. Kiti tyrinėtojai daugelį fiurerio elgesio sutrikimų verčia Parkinsono ligai. Dar kiti fiurerio negalias sieja su bunkeriu netoli Vinnicos, kuriame radioaktyvių medžiagų koncentracija leidžiamą normą neva viršijo 500 kartų ir apdovanojo Hitlerį dar ir spinduline liga.

Bet kokiu atveju prieš savižudybę 1945 m. Hitleris jau buvo visiška griuvena. Eva Braun, kurią fiureris vedė prieš pat mirtį, buvo nestabdomo jo senėjimo liudininkė. Pradedant 1942 metais jų asmeninis gyvenimas vis labiau panėšėjo į slaugės ir ligonio.

Sprendžiant iš dviejų Hitlerio padėjėjų liudijimų rusų specialiosioms tarnyboms, vakariniai judviejų pasisėdėjimai nesibaigdavo meilės žaidimais. Beje, egzistuoja teorija, kad Hitleris labai išgyveno dėl sifilio, kurį jis vadino „žydiška liga“. Savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ A.Hitleris jai skyrė net 143 puslapis.

Visos trys moterys, su kuriomis fiurerį siejo lytiniai santykiai – sužadėtinė Mimi Reiter, meilužė Eva Braun ir pusseserė Geli Raubal, – bandė žudytis. Šis faktas pagimdė spekuliacijas apie tokį fiurerio praktikuotą seksualinį fetišą, kaip urolagnia.

Hitleris ne tik nerūkė, bet ir Vokietijoje organizavo agresyvią kampaniją prieš rūkymą. Užtat išsyk po fiurerio savižudybės darytose nuotraukose fiurerio bunkeryje visas personalas, neišskiriant nė sekretorių, traukia dūmą.

Šaltinis - Dykai

11 faktų apie rugsėjo 11-ają ir skaičių 11

1. New York City – miesto pavadinimą sudaro 11 raidžių.

2. Afghanistan – valtybės pavadinimą sudaro 11 raidžių.

3. George W Bush – JAV prezidento vardą ir pavardę sudaro 11 raidžių.

4. Niujorkas yra 11-oji JAV valstija.

5. Pirmo lėktuvo įsirėžusio į dangoraižius skrydžio numeris buvo 11.

6. Pirmuoju lėktuvu įsirėžusiu į dangoraižius skrido 92 žmonės (9+2=11).

7. Antruoju lėktuvu įsirėžusiu į dangoraižius skrido 65 žmonės (6+5=11).

8. Tragedija įvyko rugsėjo 11-aja arba 9/11 (9+1+1=11).

9. Bendras aukų skaičius visose užgrobtuose lėktuvose buvo 254 (2+5+4=11).

10. Rugsėjo 11 yra 254 kalendoriaus diena (2+5+4=11).

11. Šis straipsnis Visatos bloge buvo parašytas liepos 11 diena.

Atakų data atitiko JAV pagalbos telefono numerį 911.

Vertė iš anglų kalbos – ArtRiX

Šaltinis - Noolmusic

“Hollywood” užrašo istorija

Kogero kiekvienam iš mūsų išgirdus žodius Holivudo kalva, pirmiausiai į galvą ateina “Hollywood” užrašas, kuris jau yra spėjas tapti ne tik kalvos ant kurios jis stovi, bet fimų industrijos ir JAV simboliu, tačiau šiandien visiems gerai pažystamas užrašas nevisomet atrodė taip pat.

1923 metais ant Holivudo kalvos buvo pastatytas užrašas ”Hollywoodland”, kuris buvo skirtas reklamuoti ant kalvos besikuriantį gyvenamajį rajoną. Užrašo dizainą kūrė Thomas Fisk Goff, kiekiena užrašo raidė buvo 9 metrų pločio, bei 15 metrų aukšio ant raidžių buvo pritvirtinti 4000 elektros lempučių. Užrašas buvo oficialiai pristatytas 1923 metų liepos 13 diena. Iš pradžių buvo planuojama, kad užrašas ant kalvos stovės pusantrų metų, tačiau Los Andžele pradėjus kilti JAV kino inndustrijai, užrašas tapo miesto simboliu ir buvo nuspręsta jį palikti. Užrašas tapo tokiu populeriu, kad nuo jo 1932 metai nušoko ir nusižudė aktorė Peg Entwistle, kuri užrašą matė kaip industrijos kuri ją atmetė simboliu.

Oficiali parama užrašo išlaikymui pasibaigė 1939 metais ir užrašas pradėjo irti. 1940-ūjų pradžioje oficialus užrašo prižiūrėtojas Albert Kothe sukėlė avariją per kurią buvo sunaikinta “H” raidė. Kothe neblaivus važiavo savo automobiliu į kalną, prarado automobilio kontrolę ir nuvažiavo nuo kalno tiesiai į H raidę. Pats Kothe nenukentėjo, tačiau sunaikino užrašo “H” raidę ir savo 1928 metų Ford Model A automobilį.

1949 metais buvo pasirašyta sutartis su Los Andželo miesto parkų priežiuros deparatamentu, kad užrašas būs suremontuotas ir atstatytas su sąlyga jog bus panaikintos “LAND” raides ir užrašas taps tiesiog “Hollywood” reiškiančiu gyvenvietės pavadinimą, o ne “Hollywoodland” simbolizuojantį nekilnojamo turto kompanija, tačiau ir po sutarties pasirašymo užrašau toliau iro, po kiek laiko perlūžo pirmoji “O” raidė, kuri tapo panaši į mažają “u”, dar vėliau nukrito trečioji “O” raidė ir “HOLLYWOOD” užrašas tapo “HuLLYWO D” užrašu. 1978 metais roko muzikos atlikėjas Alice Cooper paaukojo trūkstamą “O” raidę ir buvo nusprestą pakeisti suirusią senają užrašo konstrukciją į naują pagamintą iš australiško plieno. Naujos raidės buvo 13,7 metrų aukščio, bei nuo 9,3 iki 11,8 metrų pločio. Naujoji užrašo versija buvo pristatyta 1978 metų lapkričio 14 diena gyvai prieš 60 milijonų televizijos žiūrovų taip pažymint 75-asias Holivudo metines. 2005 metais per aukcioną buvo parduotas originalus 1923 metų užrašas, jį nusipirko Dan Bliss, bei vėliau jį pardavė Bill Mack.

Rašė ir iš anglų kalbos vertė - ArtRiX

Šaltinis – Wikipedia

Trumpiausiai trukusios garsenybių santuokos

Trumpiau nei metus:

Jennifer Lopez ir Cris Judd - 8 mėnesiai (2001-2002)

Elizabeth Taylor ir Conrad “Nicky” Hilton - 8 mėnesiai (1950-1951)

Courtney Thorne-Smith ir Andrew Conrad - 7 mėnesiai (2000-2001)

Trumpiaus nei pusę metų:

Shannen Doherty ir Ashley Hamilton – 5 mėnesius (1993-1994)

Carmen Electra ir Dennis Rodman – 5 mėnesius (1998-1999)

3 mėnesius ir trumpiau:

Lisa Marie Presley ir Nicolas Cage – 3 mėnesius ir 15 dienų (2002)

Ernest Borgnine ir Ethel Merman – 32 dienas (1964)

1 mėnesį ir trumpiau:

Jeremy Thomas ir Drew Barrymore – 30 dienų (1994)

Michelle Phillips ir Dennis Hopper – 8 dienas (1970)

Jason Allen Alexander ir Britney Spears – 55 valandas (2004)

Šaltinis – http://weddings.about.com/cs/justforfun/a/ShortCelebWeds.htm

Vertė iš anglų kalbos – ArtRiX